Vakar bendruomenėje buvo metų pasidalinimas/aptarimas. Iš pradžių buvo išdalinti lapeliai su rudenį įrašytais asmeniniais lūkesčiais. Kaip gera buvo girdėti žmonių pasidalijimus, gyvus liudijimus. Supratau, kiek daug visko išties šiais metais vyko bendruomenėje. Kaip džiugu dėl bendruomenės vadovės, kad pagaliau ji galėjo lengviau atsikvėpti ir ramiai laukti vaikelio atėjimo, nes atgijo kitų žmonių troškimas kažką veikti ir daryti. Nebuvau suvokusi to anksčiau, bet dabar negaliu atsidžiaugti Dievo palaiminimu bendruomenei, be įpratų antradieninių vakarų, vyko ir Alfa kursas, ir kino vakarai, ir knygų klubas, ir pantomimos susitikimai, o dar kiti renginiai, tokie kaip dalyvavimas evangelizacinėje mokykloje, atsinaujinimo dienose ir pan. Gera matyti, kad per šiuos metus atėjo naujų žmogelių, o senesni įsitraukė aktyviai į veiklą.
Aš pati pagaliau per tuos 11 metų visiškai naujai atradau bendruomenę, visai per kitus dalykus atvedė Dievas prie bendruomenės širdies esmės. Pagaliau priėmiau tą pasikeitusią bendruomenę, bet tokią pat mylimą Dievo šeimą, kurioje gera būti, kurioje vėl atrandu savo vietą po truputėlį, neskubėdama. Ir jaučiu, kad tiesiog mokausi būti ištikima, ištikimybė ir kantrybė - tai ko kasdien prašau ir stengiuosi mokytis, tuo gyventi. Nelengva, bet verta.
Labiausiai palietė vienos bendruomeniokės pasidalinimas apie šlovinimą. Nors maniau, kad šie metai šlovinime buvo lengvesni, o pati praktiškai išvis tame nedalyvavau, bet pasirodo taip nebuvo. Ir kad Dievui rūpi šlovinimas parodė tai, jog staiga užsidegė ne veino šlovintojo širdis skelbti Dievo vardą ir Ir kas neįmanoma mūsų jėgoms, tikrai įmanoma Dievui!
Ačiū Tau, Dieve, už bendruomenę, už tai, ką darai žmonių širdyse. Ačiū, Šventoji Dvasia, už Tavo vedimą. Ačiū, Marija, už Tavo globą.
