Sekmadieninėse Mišiose

Prieš Mišias su Auguste važiavome pas senelius, nes ji labai norėjo. Kadangi Igoris tądien dirbo, tai aš visai neplanavau Jokūbe šlovinti. Ir štai staiga mama ir pati AUgustė norėjo kartu pabūti, tai išleido mane vieną į Mišias. Ir šiaip jau svajojau, kaip praleisiu vakarą ir susitvarkysiu sukuistus namus kitądien. Atėjus į Jokūbą Andė jau giedojo, tada Jonas paklausė, ar nenorėčiau prie jos prisijungti. Kur gi nenorėčiau!! Mano širdis tik giedant ir atsigauna...taigi prisijungiau ir kartu šlovinome per Mišias. Buvo labai gera...

Po Mišių tik grįžus namo skambina mama. Pasirodo Augustė verkia be perstojo, nes pasiilgo tėvelių. Liūdna viduj, kad taip ir nepasidžiaugsiu savimi, bet turėjau nerealią galimybę pabūti vienu du su Dievu giedant Mišiose. Ačiū Jam už tai.

Ateinu...

Ateinu su džiaugsmu
Ateinu nusilenkti Tau
Ateinu šlovint tik Tave
Ateinu dovanot tuščias rankas

Dovanoti Tau ir aukot tik Tau
Šlovinti Tave aš sutvertas
Nusilenkti Tau, garbinti Tave
Išpažint Tave aš esu čia

Dievas rūpinasi kiekvienu

Tai įvyko vakar. Vežu Igorį į oro uostą ir jau likus važiuoti kokią minutę staiga paklausiu, ar jis pasiėmė kroviklį. Tada buvo tyli pauzė ir Igorio atsakymas, kad ne tik kroviklio nepaėmė, bet ir telefono, kuris buvo ant ribos, tad padėjo jį krauti. Greit susivokiau, kadkaip gerai, kad netoli oro uosto gyvename ir galėsiu atvežti ir kroviklš, ir telefą. Tik pajudėjus link namų tooks dėkingumas kilo širdy, kad pačiu laiku Dievas siuntė mintį apie kroviklį taip pasirūpindamas, kad Igoris tikrai jį gautų, nes kitaip neaišku, kaip jam ten būtų pasibaigę: be ryšio kitoje šalyje... Ir dar pagalvojau, kaip gi gali abejoti, kad Dievas yra čia ir dabar :)

Suspėjome su Auguste ir iki namučių nuvažiuoti, ir telefoną laiku iki oro uosto nuvežti :)))

Šlovinimo stovyklos pėdsakai

Iš kiekvieno pasibuvimo su žmonėmis visada išsineši savyje kokį nors pėdsaką. Prieš pusantros savaitės su Augustyte ir Vilyte važiavome į katalikiškos bendruomenės "Naujoji Sandora" organizuotą šlovinimo stovyklą.
Troškau ten važiuoti, nes labai aiškiai išgyvenu pastaruosius mėnesius Dievo kvietimą grįžti į šlovinimą ir jame tarnauti.
Kad pasisėmiau tikrai daug suvokiau tik būdama pastarosiomis dienomis su savo bendruomene Liepojoje.
Nerealiausia toje stovykloje buvo visiems kartu šlovinti, juk susirinko visi šlovintojai iš įvairių Lietuvos kampelių, kai visa salė aidi skirtingais balsais ir šlovina Dievą, o akimirka, kai visi kartu šlovinome išstatytą Švenčiausiąjį - va tai buvo kaip įsivaizuoju Rojų. Visa tai vyko tik dėl Jo ir tik Jam.
Algio ir Beno mokymų atidžiai išklausyti nepavyko dėl mylimos dukrytės. Bet iš to, ką girdėjau, labai įstrigo kunigo Algio mintis, kad šlovinimas nėra esmė, bet jis yra visame kame: ir evangelizacijoje, ir išlaisvinime (iš ST) ir Jėzaus mirty ir prisikėlime (iš NT). Šlovinti Dievą galime visaip: savo žodžiais, darbais, elgesiu, balsu, instrumentais ir taip toliau...
Iš darbo grupelės apie šlovinimo vedimą ir dinamiką labai įstrigo Živilės pasakojimas apie žydų šventyklą senovėje, kur yra daug kiemų ir vartų. Įėjus pro pirmus, ten būna gyvuliai, pro antrus-moterys su vaikais, pro trečius-vyrai, pro ketvirtus-kunigai. Kunigai buvo šventyklos širdyje, tarsi arčiausiai Dievo, taip ir šlovinime ateiname iš darbų išsiblaškę, ateiname nurimti, einame per visus tuos vartus ir kiemus link pačios Dievo širdies.
Einame nuo šlovinimo (triukšmingo būdo šlovinti Dievą) iki garbinimo (intymaus asmeninio santykio, susitikimo su Dievu). Todėl siūloma pradžioje šlovinimą pradėti linksmomis giesmėmis, kad žmonės nusimestų visus rūpesčius, atsiribotų nuo jų ir po truputėlį eiti gilyn link garbinimo, ramių, pabrėžiančių asmeninį santykį su Dievu. Ir tada palikti tylą...esmė - žmogaus susitikimas su Dievu. Kai širdis kalba į širdį...
Atsakė į man jau seniai rūpimą klausimą: kad gali tą pačią giesmę, jei jauti, kad Šv. Dvasia taip veda, giedoti arba lėtai, arba greitai. Svarbiausia, neiškraipyti kūrinio muzikine prasme.
Labai gaila, kad negalėjome pasilikti ilgiau, tad apie giesmių kūrimą taip ir neteko išgirsti, o tai kažkaip man labiausiai rūpi pastaruoju metu :(
Dar įstrigo Rasos palyginimas apie kūrybingumą ir šlovinimą. Darėm brainstorm'ingą ir ką manote, jie persmelkia vienas kitą, tik kūrybingume gali nebūti Dievo, o šlovinime Jis yra esmė ir Jis kviečia šlovinti kuriant. O kiek metų aš save laikiau nekūrybinga...sunku buvo tai pripažinti, bet gera turėti bent kruopelytę tos laisvės į kurią kviečia Dievas.

Jaučiu, kad šitoje stovykloje įgavau daugiau drąsos, pastiprinimo ir laisvės. Ir dar niekada iki to taip laisvai nešlovinau Jokūbe per Mišias ir bendruomenės Mišiose. Jaučiu, kad širdis vis nerimsta dėl šlovinimo. Ačiū Dievui už vedimą, stiprinimą ir nuolatinį patvirtinimą, kad tarnavimas šlovinime yra prasmingas, kad Šventoji Dvasia kalba žmonėms, kad tai yra džiaugsmas ir nenusakoma dovana tai daryti. Dėkoju Jam kasdien už tai. Ir prašau stiprybės tame išbūti, kai bus sunku...

Tikėjimas kalnus verčia

Kartais taip sunku kiekvienoje situacijoje pasitikėti Dievu...ištikus neplanuotoms situacijomstaip lengva pasiduoti :( taip lengva pamiršti, kad Dievo širdis daug didesnė nei įsivaizduoji, kad Jis tooks neaprėpiamas, jog tikrai žino, kodėl viskas vyksta būtent taip ir ne kitaip...o aš tokia mažytė žemės dulkė puolu į neviltį, jaučiuosi atstumta ir nemylima, ieškau paguodos ten, kur jos tikrai nerasiu arba tai tetruks akimirką...džiaugiuosi, kad nugyvenus beveik 30 metų imu realiai suvokti, kad viskas yra laikina, kad emocijos atslūgsta, pyktis praeina, kad viskas yra tikrai ne pasaulio pabaiga. Tai padėjo išstovėti pirmas dvi dienas susirgus mylimai dukrytei. O trečią dieną, po pasimeldimo už negaluojančią dukrytę, susitaikiau vidumi su esama situacija, priėmiau Dievo valią ir nurimau. Ir po tos maldos ir susitaikymo dukrytė po truputį ėmė sveikti, nebekilo temperatūra, neprireikė antibiotikų, džiaugsmas vis labiau tryško :)
Ačiū Dievui, kuris eilinį kartą priminė, kaip svarbu pasitikėti Juo!