Iš kiekvieno pasibuvimo su žmonėmis visada išsineši savyje kokį nors pėdsaką. Prieš pusantros savaitės su Augustyte ir Vilyte važiavome į katalikiškos bendruomenės "Naujoji Sandora" organizuotą šlovinimo stovyklą.
Troškau ten važiuoti, nes labai aiškiai išgyvenu pastaruosius mėnesius Dievo kvietimą grįžti į šlovinimą ir jame tarnauti.
Kad pasisėmiau tikrai daug suvokiau tik būdama pastarosiomis dienomis su savo bendruomene Liepojoje.
Nerealiausia toje stovykloje buvo visiems kartu šlovinti, juk susirinko visi šlovintojai iš įvairių Lietuvos kampelių, kai visa salė aidi skirtingais balsais ir šlovina Dievą, o akimirka, kai visi kartu šlovinome išstatytą Švenčiausiąjį - va tai buvo kaip įsivaizuoju Rojų. Visa tai vyko tik dėl Jo ir tik Jam.
Algio ir Beno mokymų atidžiai išklausyti nepavyko dėl mylimos dukrytės. Bet iš to, ką girdėjau, labai įstrigo kunigo Algio mintis, kad šlovinimas nėra esmė, bet jis yra visame kame: ir evangelizacijoje, ir išlaisvinime (iš ST) ir Jėzaus mirty ir prisikėlime (iš NT). Šlovinti Dievą galime visaip: savo žodžiais, darbais, elgesiu, balsu, instrumentais ir taip toliau...
Iš darbo grupelės apie šlovinimo vedimą ir dinamiką labai įstrigo Živilės pasakojimas apie žydų šventyklą senovėje, kur yra daug kiemų ir vartų. Įėjus pro pirmus, ten būna gyvuliai, pro antrus-moterys su vaikais, pro trečius-vyrai, pro ketvirtus-kunigai. Kunigai buvo šventyklos širdyje, tarsi arčiausiai Dievo, taip ir šlovinime ateiname iš darbų išsiblaškę, ateiname nurimti, einame per visus tuos vartus ir kiemus link pačios Dievo širdies.
Einame nuo šlovinimo (triukšmingo būdo šlovinti Dievą) iki garbinimo (intymaus asmeninio santykio, susitikimo su Dievu). Todėl siūloma pradžioje šlovinimą pradėti linksmomis giesmėmis, kad žmonės nusimestų visus rūpesčius, atsiribotų nuo jų ir po truputėlį eiti gilyn link garbinimo, ramių, pabrėžiančių asmeninį santykį su Dievu. Ir tada palikti tylą...esmė - žmogaus susitikimas su Dievu. Kai širdis kalba į širdį...
Atsakė į man jau seniai rūpimą klausimą: kad gali tą pačią giesmę, jei jauti, kad Šv. Dvasia taip veda, giedoti arba lėtai, arba greitai. Svarbiausia, neiškraipyti kūrinio muzikine prasme.
Labai gaila, kad negalėjome pasilikti ilgiau, tad apie giesmių kūrimą taip ir neteko išgirsti, o tai kažkaip man labiausiai rūpi pastaruoju metu :(
Dar įstrigo Rasos palyginimas apie kūrybingumą ir šlovinimą. Darėm brainstorm'ingą ir ką manote, jie persmelkia vienas kitą, tik kūrybingume gali nebūti Dievo, o šlovinime Jis yra esmė ir Jis kviečia šlovinti kuriant. O kiek metų aš save laikiau nekūrybinga...sunku buvo tai pripažinti, bet gera turėti bent kruopelytę tos laisvės į kurią kviečia Dievas.
Jaučiu, kad šitoje stovykloje įgavau daugiau drąsos, pastiprinimo ir laisvės. Ir dar niekada iki to taip laisvai nešlovinau Jokūbe per Mišias ir bendruomenės Mišiose. Jaučiu, kad širdis vis nerimsta dėl šlovinimo. Ačiū Dievui už vedimą, stiprinimą ir nuolatinį patvirtinimą, kad tarnavimas šlovinime yra prasmingas, kad Šventoji Dvasia kalba žmonėms, kad tai yra džiaugsmas ir nenusakoma dovana tai daryti. Dėkoju Jam kasdien už tai. Ir prašau stiprybės tame išbūti, kai bus sunku...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą