Tai įvyko vakar. Vežu Igorį į oro uostą ir jau likus važiuoti kokią minutę staiga paklausiu, ar jis pasiėmė kroviklį. Tada buvo tyli pauzė ir Igorio atsakymas, kad ne tik kroviklio nepaėmė, bet ir telefono, kuris buvo ant ribos, tad padėjo jį krauti. Greit susivokiau, kadkaip gerai, kad netoli oro uosto gyvename ir galėsiu atvežti ir kroviklš, ir telefą. Tik pajudėjus link namų tooks dėkingumas kilo širdy, kad pačiu laiku Dievas siuntė mintį apie kroviklį taip pasirūpindamas, kad Igoris tikrai jį gautų, nes kitaip neaišku, kaip jam ten būtų pasibaigę: be ryšio kitoje šalyje... Ir dar pagalvojau, kaip gi gali abejoti, kad Dievas yra čia ir dabar :)
Suspėjome su Auguste ir iki namučių nuvažiuoti, ir telefoną laiku iki oro uosto nuvežti :)))
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą