Iš Apreiškimo knygos 2,5

"Bet aš turiu prieš tave tai, kad palikai savo pirmąją meilę. Taigi prisimink, nuo kur nupuolei, atsiversk ir vėl imkis pirmykščių darbų"

Sekmadieninėse Mišiose

Prieš Mišias su Auguste važiavome pas senelius, nes ji labai norėjo. Kadangi Igoris tądien dirbo, tai aš visai neplanavau Jokūbe šlovinti. Ir štai staiga mama ir pati AUgustė norėjo kartu pabūti, tai išleido mane vieną į Mišias. Ir šiaip jau svajojau, kaip praleisiu vakarą ir susitvarkysiu sukuistus namus kitądien. Atėjus į Jokūbą Andė jau giedojo, tada Jonas paklausė, ar nenorėčiau prie jos prisijungti. Kur gi nenorėčiau!! Mano širdis tik giedant ir atsigauna...taigi prisijungiau ir kartu šlovinome per Mišias. Buvo labai gera...

Po Mišių tik grįžus namo skambina mama. Pasirodo Augustė verkia be perstojo, nes pasiilgo tėvelių. Liūdna viduj, kad taip ir nepasidžiaugsiu savimi, bet turėjau nerealią galimybę pabūti vienu du su Dievu giedant Mišiose. Ačiū Jam už tai.

Ateinu...

Ateinu su džiaugsmu
Ateinu nusilenkti Tau
Ateinu šlovint tik Tave
Ateinu dovanot tuščias rankas

Dovanoti Tau ir aukot tik Tau
Šlovinti Tave aš sutvertas
Nusilenkti Tau, garbinti Tave
Išpažint Tave aš esu čia

Dievas rūpinasi kiekvienu

Tai įvyko vakar. Vežu Igorį į oro uostą ir jau likus važiuoti kokią minutę staiga paklausiu, ar jis pasiėmė kroviklį. Tada buvo tyli pauzė ir Igorio atsakymas, kad ne tik kroviklio nepaėmė, bet ir telefono, kuris buvo ant ribos, tad padėjo jį krauti. Greit susivokiau, kadkaip gerai, kad netoli oro uosto gyvename ir galėsiu atvežti ir kroviklš, ir telefą. Tik pajudėjus link namų tooks dėkingumas kilo širdy, kad pačiu laiku Dievas siuntė mintį apie kroviklį taip pasirūpindamas, kad Igoris tikrai jį gautų, nes kitaip neaišku, kaip jam ten būtų pasibaigę: be ryšio kitoje šalyje... Ir dar pagalvojau, kaip gi gali abejoti, kad Dievas yra čia ir dabar :)

Suspėjome su Auguste ir iki namučių nuvažiuoti, ir telefoną laiku iki oro uosto nuvežti :)))

Šlovinimo stovyklos pėdsakai

Iš kiekvieno pasibuvimo su žmonėmis visada išsineši savyje kokį nors pėdsaką. Prieš pusantros savaitės su Augustyte ir Vilyte važiavome į katalikiškos bendruomenės "Naujoji Sandora" organizuotą šlovinimo stovyklą.
Troškau ten važiuoti, nes labai aiškiai išgyvenu pastaruosius mėnesius Dievo kvietimą grįžti į šlovinimą ir jame tarnauti.
Kad pasisėmiau tikrai daug suvokiau tik būdama pastarosiomis dienomis su savo bendruomene Liepojoje.
Nerealiausia toje stovykloje buvo visiems kartu šlovinti, juk susirinko visi šlovintojai iš įvairių Lietuvos kampelių, kai visa salė aidi skirtingais balsais ir šlovina Dievą, o akimirka, kai visi kartu šlovinome išstatytą Švenčiausiąjį - va tai buvo kaip įsivaizuoju Rojų. Visa tai vyko tik dėl Jo ir tik Jam.
Algio ir Beno mokymų atidžiai išklausyti nepavyko dėl mylimos dukrytės. Bet iš to, ką girdėjau, labai įstrigo kunigo Algio mintis, kad šlovinimas nėra esmė, bet jis yra visame kame: ir evangelizacijoje, ir išlaisvinime (iš ST) ir Jėzaus mirty ir prisikėlime (iš NT). Šlovinti Dievą galime visaip: savo žodžiais, darbais, elgesiu, balsu, instrumentais ir taip toliau...
Iš darbo grupelės apie šlovinimo vedimą ir dinamiką labai įstrigo Živilės pasakojimas apie žydų šventyklą senovėje, kur yra daug kiemų ir vartų. Įėjus pro pirmus, ten būna gyvuliai, pro antrus-moterys su vaikais, pro trečius-vyrai, pro ketvirtus-kunigai. Kunigai buvo šventyklos širdyje, tarsi arčiausiai Dievo, taip ir šlovinime ateiname iš darbų išsiblaškę, ateiname nurimti, einame per visus tuos vartus ir kiemus link pačios Dievo širdies.
Einame nuo šlovinimo (triukšmingo būdo šlovinti Dievą) iki garbinimo (intymaus asmeninio santykio, susitikimo su Dievu). Todėl siūloma pradžioje šlovinimą pradėti linksmomis giesmėmis, kad žmonės nusimestų visus rūpesčius, atsiribotų nuo jų ir po truputėlį eiti gilyn link garbinimo, ramių, pabrėžiančių asmeninį santykį su Dievu. Ir tada palikti tylą...esmė - žmogaus susitikimas su Dievu. Kai širdis kalba į širdį...
Atsakė į man jau seniai rūpimą klausimą: kad gali tą pačią giesmę, jei jauti, kad Šv. Dvasia taip veda, giedoti arba lėtai, arba greitai. Svarbiausia, neiškraipyti kūrinio muzikine prasme.
Labai gaila, kad negalėjome pasilikti ilgiau, tad apie giesmių kūrimą taip ir neteko išgirsti, o tai kažkaip man labiausiai rūpi pastaruoju metu :(
Dar įstrigo Rasos palyginimas apie kūrybingumą ir šlovinimą. Darėm brainstorm'ingą ir ką manote, jie persmelkia vienas kitą, tik kūrybingume gali nebūti Dievo, o šlovinime Jis yra esmė ir Jis kviečia šlovinti kuriant. O kiek metų aš save laikiau nekūrybinga...sunku buvo tai pripažinti, bet gera turėti bent kruopelytę tos laisvės į kurią kviečia Dievas.

Jaučiu, kad šitoje stovykloje įgavau daugiau drąsos, pastiprinimo ir laisvės. Ir dar niekada iki to taip laisvai nešlovinau Jokūbe per Mišias ir bendruomenės Mišiose. Jaučiu, kad širdis vis nerimsta dėl šlovinimo. Ačiū Dievui už vedimą, stiprinimą ir nuolatinį patvirtinimą, kad tarnavimas šlovinime yra prasmingas, kad Šventoji Dvasia kalba žmonėms, kad tai yra džiaugsmas ir nenusakoma dovana tai daryti. Dėkoju Jam kasdien už tai. Ir prašau stiprybės tame išbūti, kai bus sunku...

Tikėjimas kalnus verčia

Kartais taip sunku kiekvienoje situacijoje pasitikėti Dievu...ištikus neplanuotoms situacijomstaip lengva pasiduoti :( taip lengva pamiršti, kad Dievo širdis daug didesnė nei įsivaizduoji, kad Jis tooks neaprėpiamas, jog tikrai žino, kodėl viskas vyksta būtent taip ir ne kitaip...o aš tokia mažytė žemės dulkė puolu į neviltį, jaučiuosi atstumta ir nemylima, ieškau paguodos ten, kur jos tikrai nerasiu arba tai tetruks akimirką...džiaugiuosi, kad nugyvenus beveik 30 metų imu realiai suvokti, kad viskas yra laikina, kad emocijos atslūgsta, pyktis praeina, kad viskas yra tikrai ne pasaulio pabaiga. Tai padėjo išstovėti pirmas dvi dienas susirgus mylimai dukrytei. O trečią dieną, po pasimeldimo už negaluojančią dukrytę, susitaikiau vidumi su esama situacija, priėmiau Dievo valią ir nurimau. Ir po tos maldos ir susitaikymo dukrytė po truputį ėmė sveikti, nebekilo temperatūra, neprireikė antibiotikų, džiaugsmas vis labiau tryško :)
Ačiū Dievui, kuris eilinį kartą priminė, kaip svarbu pasitikėti Juo!

Vakarieniauti kartu

Kaip gera švęsti sekmadienį Jokūbe, dalyvauti Mišiose, susitikti su Dievu prie paskutinės Vakarienės stalo kartu su visa Bažnyčios bendruomene. Ypač smagu tame pasitarnauti giedojimu, grojimu, tiesiog šlovinant Dievą. Kartais taip sunku prisiruošti nueiti ir būti Mišiose, bet kaskart nuėjus taaaip gera būna, juk čia galiu melstis už savo šeimą, už draugus, už tai, kas sunku, už tai, už ką norisi dėkoti. Būti ir tarnauti. Dėkoti ir džiaugtis. Priimti Dievo liejamas Malones.

Šiandien dalyvaudama Mišiose taip dvasia džiūgavo, kad galiu kartu su merginomis giedoti, kad galiu matyti brangius žmones, mylinčius Dievą, kad galiu dalintis tuo, ką Dievas dovanoja.

Žiburio šviesa

"Nė vienas, uždegęs žiburį, nevožia jo indu ir nekiša po lova, bet stato į žibintuvą, kad ateinantys matytų šviesą" (Lk, 8,16)

Ištrauka iš Luko evangelijos

"<...> jai atleidžiama daugybė jos nuodėmių, nes ji labai pamilo. Kam mažai atleista, tas menkai myli." (Lk 7,47)

Ji taip pamilo, kad laistė Jo kojas savo ašaromis, šluostė jas savo plaukais, tepė jas aliejumi. Ir visa tai iš didelės meilės, iš troškimo gyventi kitaip, iš troškimo būti mylima ir priimta. Jis jos neatsūmė, kaip tą darė kiti, kuriems buvo gėda būti prie nusidėjėlės, nors jie patys nesuvokė, kad taip pat nėra be nuodėmės...o Jis jai parodė tokią meilę, kokia tik Jis gali mylėti. Jam nėra socialinių sluoksnių, grožio ar elgesio standartų. Jis kiekvieną myli besąlygišką meilę.

Žaviuosi jos atvira ir trokštančia gyvojo vandens širdimi.

Sutapimai?

Su Živile po Mišių einame skvereliu prie Pilies gatvės. Jai paskambina vienas mūsų draugas labai ieškantis Valdo. Nerimavo, ar jam viskas gerai. Živilei taip pat nepavyko jam prisiskambinti. Po kokio pusvalandžio rakiname dviratį netoli Aušros Vartų, ogi, žiūrime, Valdas važiuoja pro šalį. Taip perdavė Živilė žinutę Valdui. O man tik vienintelė mintis šovė: Ir kaip gali netikėti, kad Dievas yra?! Jis eilinį kartą rodo, kad viskas "under His control" :)

Šiomis dienomis gyvenu šia giesme

Savo auką aukoju Tau
Ir už meilę dėkoju Tau
Visą širdį dovanoju Tau
O, Jėzau

Tau garbė, garbė per amžius
Tau garbė, garbė visa
Tu išliejai savo kraują
Kad išlaisvintum mane

Mašiniukas :)

Nesiseka su mašiniukų pirkimu ir pardavimu šiais metais :) Nors čia priklauso kaip pažvelgsi. Kažkaip kai ieškojome mašinos, pardavėjas ėmė staiga ją ir pardavė (o jau buvome sutarę dėl vežimo į servisą), kai pribrendo reikalas parduoti savo mylimą mašiniuką, galvojantis žmogus (o dėl jo galvojimo, tu nesiimi aktyvaus pardavinėjimo) staiga pasirodo, jog jau nusipirko kitą mašiną. Apmaudu kažkurią akimirką pasidarė, bet tada suvoki, kad visi esame kokie esame ir ne mano reikalas gilintis į tai. Vyko didelė kova tarp angeliuko ir pikčiuko sėdinčių ant vieno ir ant kito peties. Mano džiaugsmui nugalėjo suvokimas, kad išlikau ištikima iki galo, kad nesvarbu, kaip pasielgė kiti žmonės, bet Dievas džiaugiasi, kad savo sprendimui laukti kito žmogaus sprendimo buvome ištikimi. Ir nors pasauly patogu būti suktu, nenuoširdžiu, ir nepatogu būti atviram ar tiesiog tokiam koks esi, bet Dievui tai yra didžiausia vertybė. Ir kad Dievas geriausiai žino, kam turi atitekti šitas taip mūsų mylimas mašiniukas, o gal vistik mūsų šeimyna visai ir neturi turėti didesnio mašiniuko, o šitas yra geriausias. Nežinau, bet yra Kas žino. Dėlto gera ir ramu :)

Bendruomeninis džiaugsmas

Vakar bendruomenėje buvo metų pasidalinimas/aptarimas. Iš pradžių buvo išdalinti lapeliai su rudenį įrašytais asmeniniais lūkesčiais. Kaip gera buvo girdėti žmonių pasidalijimus, gyvus liudijimus. Supratau, kiek daug visko išties šiais metais vyko bendruomenėje. Kaip džiugu dėl bendruomenės vadovės, kad pagaliau ji galėjo lengviau atsikvėpti ir ramiai laukti vaikelio atėjimo, nes atgijo kitų žmonių troškimas kažką veikti ir daryti. Nebuvau suvokusi to anksčiau, bet dabar negaliu atsidžiaugti Dievo palaiminimu bendruomenei, be įpratų antradieninių vakarų, vyko ir Alfa kursas, ir kino vakarai, ir knygų klubas, ir pantomimos susitikimai, o dar kiti renginiai, tokie kaip dalyvavimas evangelizacinėje mokykloje, atsinaujinimo dienose ir pan.

Gera matyti, kad per šiuos metus atėjo naujų žmogelių, o senesni įsitraukė aktyviai į veiklą.

Aš pati pagaliau per tuos 11 metų visiškai naujai atradau bendruomenę, visai per kitus dalykus atvedė Dievas prie bendruomenės širdies esmės. Pagaliau priėmiau tą pasikeitusią bendruomenę, bet tokią pat mylimą Dievo šeimą, kurioje gera būti, kurioje vėl atrandu savo vietą po truputėlį, neskubėdama. Ir jaučiu, kad tiesiog mokausi būti ištikima, ištikimybė ir kantrybė - tai ko kasdien prašau ir stengiuosi mokytis, tuo gyventi. Nelengva, bet verta.

Labiausiai palietė vienos bendruomeniokės pasidalinimas apie šlovinimą. Nors maniau, kad šie metai šlovinime buvo lengvesni, o pati praktiškai išvis tame nedalyvavau, bet pasirodo taip nebuvo. Ir kad Dievui rūpi šlovinimas parodė tai, jog staiga užsidegė ne veino šlovintojo širdis skelbti Dievo vardą ir Ir kas neįmanoma mūsų jėgoms, tikrai įmanoma Dievui!

Ačiū Tau, Dieve, už bendruomenę, už tai, ką darai žmonių širdyse. Ačiū, Šventoji Dvasia, už Tavo vedimą. Ačiū, Marija, už Tavo globą.

Liudyti gyvenimo džiaugsmą

Trokšta širdis girdėdama kitų žmonių pasidalinimus, kaip gera, nors kartais ir labai sunku, gyventi su Dievu, nepamiršti, ką Dievas, ką Šventoji Dvasia daro mano ir kitų žmonių gyvenime, kasdienybėje. Dažnai tiesiog gyvenu, praeina stebuklai, džiaugsmai, užsimiršta viskas, užmiršti, kiek daug Dievas duoda ir kaip Jis rūpinasi kiekvienu mano žingsniu, mano rūpesčiu. Užsimerki ir toliau gyveni...užsigyveni ir kaip sunku vėl pradėti viską iš pradžių, nes nebežinai nuo ko pradėti...jau seniai svajoju vis kur nors užsirašyti, kaip Dievas veikia žmonių gyvenimuose, gal tai yra gera galimybė priminti apie Dievo stebuklus?