Argi nebūna taip, kad pastebėtos smulkmenos teikia džiaugsmą? Kaip Šventajame Rašte parašyta apie ištikimybę mažuose dalykuose ir tik tada dideliuose...o juk būna, kad akys tarsi apsiblaususios ir nebematai, nesigroži ir nesidžiaugi tomis smulkmenomis...o jei didelių dalykų nepasitaiko kely, tai gali netgi labai pasijausti nelaimingas. Bet kartais būnant arti Dievo ar atveriant Jam širdį, o gal net nesitikint atsiveria tam tikrą akimirką širdis ir stipriai išgyveni Dievo Meilę. Ją ypatingai padeda išgyventi kiti žmonės, jų ištartas žodis, jų veiksmas. Vakar būtent taip ir nutiko, kai buvome su draugais australo gitaros virtuozo Tommy Emmanuel koncerte. Dainų gilumas, grojimo talentas, mat jis groja nuo 4 metų, o jam jau 56, grupės džiaugsmas grojant, o kai uždainavo, tai galutinai mane pavergė. Pamenu akimirką kai Vilija sako "tai tikrų tikriausias nenutrūkstantis šlovinimas" ir nepraėjus nė sekundei gitaros virtuozas persižegnojo scenoje du kartus. Tą akimirką išgyvenau, kaip Dievas yra šlovinamas čia ir dabar be skambių žodžių ar frazių, bet meile muzikai ir žmonėms, kuri liejosi per atlikėjų šypsenas, juoką, laikyseną, bendravimą, akių žvilgsnius. Kai išeini pakylėtas, pripildytas ir atnaujintas...ačiū mylimai draugei, kad "nusitempė" į šį koncertą :)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą